1971 vasario 20-21 d.d. KPI Automatikos - radioelektronikos fakultete.
Organizatoriai - KPI POP klubas "SMŪTKELIAI".
Dalyvavo:
Robertas Šertvytis:
„Laisvės alėjoje sveikindavausi kone su visais ir pamenu, kai kartą susitikęs kažką iš hipiuojančio jaunimo išgirdau tokį pasiūlymą: būtų smagu, jei susirinktų dauguma Kauno bigbito grupių ir vyktų didelis jų pasirodymas, koncertas. Man pačiam jau seniai norėjosi tokio subūrimo, nes to meto lietuviškos popgrupės man labai patiko, grojo visai kitaip nei oficiali sustabarėjusi estrada.
Tada tą idėją entuziastingai perėmė mūsų popklubas „Smūtkeliai" ir visi be didelių pastangų ją įgyvendinome. Tiesiog žaibo greitumu, nes, matyt, kolektyvinėje pasą-monėje buvo sunokęs troškimas išgirsti lietuviškų grupių pasirodymus, kurie atlieka mėgstamų vakarietiškų grupių repertuarą.
Ansambliams irgi patiko ši idėja, kad, štai, susirinkę vienoje vietoje jie galės groti; grupės nariai ir vadovai neprašė jokių pinigų, viskas vyko visuomeniniais pagrindais ir visi džiūgavo gavę galimybę pasirodyti ir pasireikšti.
Mes tik organizavome pasigrojimą, kvietėme grupes, rūpinomės sale, aparatūra ir panašiais dalykais. Buvome pasiskirstę darbus, reikėjo ir draugovininkus surinkti, pasiruošti. Vedėjas buvo Robertas Martinėnas, aš buvau atsakingas už organizacinį darbą.
Prieš prasidedant grupių pasirodymams lauke, salėje ir visame pastate buvo apstu draugovininkų ir pačių saugumiečių. Pirmosios dienos koncerte viskas ėjosi sklandžiai, nors jautėsi sistemos aparato darbuotojų skleidžiama įtampa. Bet grupės viena po kitos grojo, pasirodymai vyko, studentai audringai džiūgavo, reiškė savo pasitenkinimą plojimais, trypimu, rėkavimu, švilpimu; visa tai buvo normalu, niekas nekėlė jokių riaušių. Atmosfera salėje buvo fantastiška, grupės grojo puikiai.“
Ištraukos iš knygos „Smūtkeliai“, 2019
Algimantas Šešelgis:
„Vasario pradžioje Robertas Šertvytis pasiūlė surengti pop session. Puiki mintis! Buvau likęs vienintelis realus vadovas KPI Kultūros klube, nes vedėjas Antanas Stančiauskas, jau daug metų jame dirbantis, nuo vasario 10 d. buvo išvykęs į Odesą". Išdaviau Robertui bilietus, gavau leidimus renginiams Automatikos fakulteto salėje. Tik „Dainiai" buvo iš Automatikos fakulteto. Tuometinis „Dainių" vadovas Jonas Jučas, dabar kultūros, politinis bei visuomenės veikėjas (tarptautinio džiazo festivalio „Kaunas Jazz" įkūrėjas ir meno vadovas, Lietuvos kultūros ministras 2006-2008 m.) jau tada buvo labiau popmuzikantas, nei būsimasis inžinierius.
Kauną nuo hipių saugojo saugumiečiai, o Automatikos fakultetą - instituto draugovininkai, vadovaujami Zenono Šmočiuko. Potencialūs klausytojai turėdavo pereiti 3 patikros punktus. Iš įtartinų reikalaudavo parodyti studento bilietą. Norinčiųjų patekti į pop session buvo daug kartų daugiau negu vietų salėje. Modris Tenisonas su keliais savo mimais, kurių plaukų ilgis sunkiai tilpo į studentiškus standartus, praėjo patikras, bet bilietų neturėjo. Gerai, kad tuo momentu buvau prie įėjimo ir jie pamatė šį laisvą, džiaugsmingą koncertą.
Pirmasis ansamblių pasirodymas (grojo „Gintarėliai") vyko jau tą patį šeštadienį nuo 19 vai. vakaro, bet Robertas Šertvytis viską suspėjo atlikti."
Trys pop session roko koncertai buvo surengti Automatikos fakulteto salėje 1971 m. vasario 20-21 d." Juos vedė Robertas Martinėnas. Ansambliai nepaisė surašytų „pusinių" repertuarų, grojo tai, ką geriausiai mokėjo ir ką norėjo. Įvyko trys puikūs, nuoširdūs ir laisvi koncertai. Apie neužmirštamą pop session koncertų dvasią rašė visi juose dalyvavusieji.“
Ištraukos iš knygos „Smūtkeliai“, 2019
Česlovas Paplauskas:
"1971-ųjų vasario 20-21 dienomis vykusiame Kauno grupių Pop-Sesion stengiausi neišsišokti, nes buvau pusiau nebe studentas. Man pasisekė, o štai kiti bičiuliai nukentėjo. Dėl Kaune organizuoto „TSRS hipių suvažiavimo“ – taip bandė kvalifikuoti mūsų renginį - darbo ėmėsi KGB. Dekanatas su komjaunimo politsekretoriais greit surado kaltuosius. Patardė klubo narius, bet labiausiai nubaudė renginio organizatorius Robertą Šertvytį ir Algimantą Šešelgį. Reiktų pasakyti, kad be Algimanto Š., anuo metu dirbusio KPI Kultūros klubo pirmininku, suorganizuoti Pop-Session nebūtų pavykę. Nei vienas mūsiškių iš instituto nebuvo pašalinti, bet čia vėl padėjo tai, kad klubo narių tėvai buvo garbūs dėstytojai ir pasirūpino sūneliais-paklydėliais. Aukščiausioji valdžia, tame tarpe Kauno Valstybės saugumo darbuotojai, nukentėti taip pat nenorėjo, todėl greitai reikalas buvo „suvyniotas į vatą."
Iš Česlovo Paplausko prisiminimų.
Robertas Martinėnas:
„Tuo laiku, kai 1971 m. KPI vyko žymusis session, kone ant kiekvieno kampo buvo susikūrusios įvairios roko grupės, kitos kūrėsi kaip ant mielių. Jos norėjo viešai groti jokių nurodymų nesuvaržytoje aplinkoje. Tai ir buvo toji sprogstamoji jėga bei postūmis „Smūtkeliams" organizuoti jų pasirodymą. Alius Šešelgis, KPI Kultūros klubo pirmininkas, buvo laisvo ir plataus mąstymo žmogus, todėl ir gavo leidimą Automatikos fakulteto salėje suorganizuoti Kauno grupių pasigrojimą. Jam buvo nė motais, kad jokia grupė nenorėjo groti tuo metu privalomos rusiškos muzikos. Savaime suprantama, visos Kauno grupės orientavosi į Vakarus, repertuarą rinkosi vakarietišką.
Pop session metu pristatinėjau grupes. Abi dienas. Jaudinausi. Man tos dvi dienos praėjo kaip viena. Vilkėjau kostiumu ir kaklaraiščiu. Regis, „Raganiai" sukėlė furorą: dauguma atlikėjų buvo žydų tautybės, jie grojo basi, hipiškai apsirengę. Tada privalėjau anksčiau ateiti, o išėjau paskutinis, todėl, tiesą sakant, nemačiau nei milicijos mašinų, nei persirengusių kagėbistų, nors, be abejo, jų buvo. Kažkodėl įsiminiau tik Giedrių Kuprevičių kaip laisvą klausytoją. O man reikėjo gerai atlikti savo darbą: pristatyti klausytojams grupes, padėti joms prasibrauti pro spūstį iki scenos. Tada jausmas buvo dvejopas: viena vertus, bekraštis jaunimo entuziazmas, vyksmas kažko nematyto, negirdėto, naujo, o kita vertus kirbėjo, kad štai sėdi prižiūrėtojai, užmes apynasrį, gali visiems būt riesta...
Taip ir buvo. Daug kas nukentėjo, bet nė vieno priklausančiojo klubui neišmetė iš instituto. Manau, todėl, kad kai kurie popklubo nariai turėjo aukštas pareigas užimančius tėvus. Jie padėjo užglostyti reikalą. Tačiau netrukus po to pasigrojimo užgeso ir „Smūtkelių" veikla, ir diskotekos „Saulutėje" baigėsi.“
Ištraukos iš knygos „Smūtkeliai“, 2019
Voldemaras Mizaras:
„Pop seišenas, Lietuvos pop- ir bigbito grupių pasirodymas KPI aktų salėje, vyko dvi dienas. Mano galva, tai buvo nevaldomas, gaivališkas lietuviškas Vudstokas po stogu ir žiemos metu. Buvau girdėjęs apie Vudstoką: vasaras Amerikoje, muziką, narkotikus ir laisvą meilę. Pas mus nebuvo nieko panašaus, išskyrus muziką ir švietimą, šokius. Hipiuojantis jaunimas stovėjo lauke ir šalo, troško prasibrauti į koncertus, o raudonieji funkcionieriniai sergėtojai su savo pažymėjimais neleido: kiekvienas šiame spektaklyje vaidino savo rolę. Atmosfera buvo įkaitusi. Antrą dieną situacija buvo suvaldyta. Aš vėl dirbau budėtoju, saugojau, kad neįvyktų konfliktų, mažai ir girdėjau, kas vyko viduje, nes turėjau stoviniuoti koridoriuje, nors retkarčiais įeidavau į salę pasiklausyti, kas vyksta. Koridoriuje buvo mažai hipių, jie siautėjo už lauko durų, bet pakankamai daug buvo jaunimo. Grūmėsi tie, kurie norėjo patekti iš lauko vidun, be bilietų. Atsimenu, kaip grojo „Raganiai", basi, drąsūs vaikinai. Automatikos fakultetas irgi turėjo savo grupę - bigbito ansamblį „Dainiai". Salė buvo sausakimša, visi pakraščiai pilni žiūrovų. Manau, gal kokie trys tūkstančiai žiūrovų tilpo. Įskaitant ir pačius draugovininkus bei kagėbistus. Salėje studentai laikėsi ramiai, jokių muštynių nei girtų siautėjimų. Nors šiaip studentai mėgo alučio pagerti.
Kadangi tiek „Saulutėje", tiek „pop seišene" buvau tvarkdarys, todėl aš praktiškai nenukentėjau. Nebuvau nei vedėjas, nei organizatorius, tik padėjėjas. Nukentėjo organizatoriai.
Ištraukos iš knygos „Smūtkeliai“, 2019
Antanas Stancevičius:
„1971 metai. Vasario mėnuo. Kaunas. Aš ir mano bendravardis bičiulis a. a. Antanas Kiaušas, drebėdami nuo šalčio dardame naktį atvirame sovietinio sunkvežimio kėbule. Ir dar stovėdami, mat laikome įsitvėrę neįkainojamą turtą - apšvietimo įrangą, gautą iš Medicinos instituto bendrabučio, kuri mums būtina scenai apšviesti. Juk kitą dieną prasideda išsvajotas, mūsų surengtas įvykis - „pop seišenas", lietuviškų roko grupių pasirodymas. O tuos prožektorius mums be jokio užstato ir atlygio dviem dienoms paskolino žmogus, pavarde Latvys. Jis buvo atsakingas už studentų šokius, kurie vykdavo bendrabučio salėje, ir viešai keikdavo jaunimą už „neteisingą" elgesį bei pažiūras vien tam, kad tylomis galėtų jį paremti. Geras buvo žmogus. Teisingas. Supratingas.
Kita diena. „Pop seišenas" - pačiame įkarštyje. Scenoje „Raganiai" trenkia „Paranoid" - garsiąją heavy metal (sunkiojo metalo) stiliaus pradininkų Black Sabbath dainą. Salėje merginos mini sijonėliais, švytinčiais veidukais, kaitina ir taip verdantį vaikinų kraują. Plieskia mūsų atvežtieji šviestuvai, griaudėja garsiakalbių kolonėlės, jaunimas, apimtas ekstazės, netiki savo ausimis ir akimis - argi šitaip būna „darbininkų rojuje"?! Akivaizdu - būna. Emocijų cunamis. Į salę, turėjusią talpinti 300 žmonių, susigrūdo 700. Ore virpėjo jaunystės šurmulio, pakilimo aura.
Lauke dėjosi sumaištis. Buvo pilna milicijos mašinų. Net grupėms buvo sunku prasibrauti iki įėjimo. Pirma diena praėjo puikiai, grupės triumfavo, klausytojai kaifavo. Tik antrą dieną atsirado dar daugiau milicininkų ir neaiškių kostiumuotų vyriškių lakstančiomis akimis, kurie šmirinėjo tarp žiūrovų. O salėje vyko koncertai, grupės „kalė" vakarietišką roką ir ne ką prastesnį savąjį repertuarą. Aš išgyvenau dvasios pakilimą ir baisų rūpestį - vis mintyse linkėjau tiems drąsiems muzikantams, kad viskas gerai klotųsi ir ramiai pasibaigtų.
Jiems taip ir išėjo. Dausose kažkas išklausė maldų. O štai Algimantas Šešelgis ir kiti „atsakingi asmenys" nukentėjo jau po skandalingojo „pop seišeno". Aš - ne. Gal kad buvau „atsakingas" už šviesas ir scenos apipavidalinimą.
Ištraukos iš knygos „Smūtkeliai“, 2019
Algimantas Piligrimas:
„Ir štai ateina garsioji „popsesija". Pirma Lietuvoje, pirma Tarybų Sąjungoje.
Esu atsakingas už tvarkos palaikymą. Prie Automatikos fakulteto minia, vietų nebėra. Atvyksta grupė milicininkų - irgi tvarkai palaikyti. Elgiasi labai korektiškai. Bet iš tikrųjų nė nereikėjo, nes abi dienos praėjo be ekscesų.
Salė pilna (labai pilna). Groja daugiau ar mažiau žinomos Lietuvos grupės, muzikantai be uniformų, apsirengę gana spalvingai. Veda renginį Robertas Martinėnas - tamsus kostiumas, kaklaraištis, rimtas inteligentiškas veidas. Bendras vaizdas nuostabus.
Salė pritaria dainoms, ploja. Jokių konfliktų, švilpimų, riksmų. Jokio pykčio, lyg čia būtų viena šeima. Euforija.
Pirmadienį prasideda pagirios. Tenka pavaikščioti po eilę visuomeninių organizacijų, užsukti ir į Rektoratą. Situacija, pasirodo, rimta - instituto komjaunimo komitetas labai nori pakeisti mūsų kasdieninį apavą į kareiviškus batus. Mes, kad ir kaip būtų keista, tokio noro neturime. Po ilgų debatų (ne be užtarėjų) atsiperkame gana lengvai: gauti papeikimai per komjaunimo linijas (o ką daryti, visi mokosi puikiai, dar ir aktyvūs visuomenininkai).“
Ištraukos iš knygos „Smūtkeliai“, 2019
Nathan Gitkind:
Gerbėjai naršė Kauną kad gauti bilietuką. Pagaliau atėjo diena, kai buvo traukiami burtai pasirodymų tvarkos nustatymui. Gavosi sekanti pasirodymų tvarka:
- Pirma diena. Vakarinis koncertas. „Gintarėliai“ - pirmi, „Raganiai“ – antri.
- Antra diena. Dienos koncertas. „Dainiai“, po jų „Mes“.
- Antra diena. Vakarinis koncertas. „Nenuoramos“, po to „Gėlės“.
Ištraukos iš būsimos knygos "Basi ant žarijų". © Nathan Gitkind.